JUVELYRIKOS VIRSMAI:
DAIKTAS KAIP REIKMUO IR KAIP GRYNASIS ESTETINIS OBJEKTAS
Recenzija apie Pauliaus Ruko juvelyrinių dirbinių parodą „Virsmas
Vilniuje gyvenantis menininkas Paulius Rukas (g. 1977 m., Klaipėda) gali būti vadinamas juvelyrikos rekonstrukcijos meistru. Jis savo profesinę veiklą pradėjo 2013 m. P. Rukas aktyviai dalyvauja Lietuvoje ir užsienyje rengiamuose festivaliuose bei edukacijose. 2016 m. juvelyrikos mokykla „Vilnensis“ juvelyrui skyrė pirmosios kategorijos, 2017 m. – antrosios kategorijos, 2019 m. trečiosios kategorijos sertifikatus. Nuo 2017 m. P. Rukas yra Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ narys. 2019 m. kūrėjas pradėjo dėstytojauti Juvelyrikos mokykloje „Vilnensis“. Savo kūrybą menininkas yra viešai pristatęs parodose ir festivaliuose Lietuvoje, Prancūzijoje bei Lenkijoje (2015 m.), Ispanijoje (2015 m.), Estijoje (2016 m.). Jo darbų yra įsigiję Lietuvos Nacionalinis muziejus (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai), Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijos Karalystėje bei Japonijos ambasada Lietuvoje.
Apmąstant P. Ruko kūrinius kyla esminiai klausimai apie juvelyrikos fenomeną. Kūrėjas mus provokuoja į juvelyrikos meną žvelgti pasirenkant vieną iš kelių pozicijų: pirmiausia, meną suvokiant kaip estetinio pasigėrėjimo objektą, antra, juvelyrinis dirbinys – tai grynasis taikomasis, praktinis objektas. Tikriausiai daugelis esame pagalvoję, jog vieni papuošalai pasirenkami kasdieniam dėvėjimui, o kitus išsirenkame kaip proginius, puošybinius dirbinius; juos vadiname vakariniais aksesuarais (pvz. vakarinis žiedas, vakariniai auskarai, etc.). Tad vieni papuošalai dėvimi it rūbai, be jų kartais jaučiamės lyg nevisiškai apsirengę, kiti – išryškina mūsų charakterį, demonstruoja akimirkos nuotaiką bei atkreipia aplinkinių žvilgsnius. Visa tai signifikuoja, kad nedera pamiršti, jog juvelyrika iš prigimties yra socialiai angažuota. Ji, kaip ir rūbas, neretai atlieka asmens identifikavimą sąlygojančio ir plėtojančio vizualinio ženklo funkciją. Juvelyrika taip pat yra vienas iš tų menų, kuris labiausiai susietas su mada. Papuošaluose išryškėja galios ir valdžios reprezentavimo galimybės. Madinga juvelyrika gali žymėti tam tikrą turtinę padėtį. Tauriųjų metalų ir akmenų panaudojimas papuošaluose nurodo į individo materialinę galią ir valdžią“. Visa tai aktualu ne tik P. Ruko kūrybai, bet ir parodos konceptualiam pavadinimui.
Parodos pavadinimą sudarantis žodis „Virsmas“ gana intymiai svarstomas ir paties autoriaus laiške: „galvojimas apie virsmą apima Naujų metų reiškinį, mano paties (kaip kūrėjo) perėjimą iš vieno kūrybos lauko į kitą (t. y. iš muzikos į juvelyriką). […] eksponuojami kūriniai rodo net savotišką kaitą, apimančią mano paties sukurtas II-ojo amžiaus istorines replikas ir jų pritaikymą bei įprasminimą moderniame dizaine; […] virsmo akimirkoje atgimsta ir yra pritaikomos senosios metalo plastikos technikos“. Šiuo atveju galima teigti, autorius mus provokuoja ne tik grožėtis kūriniais bet ir aktualiai permąstyti virsmus bei kitimus, susijusius su juvelyrikos fenomenu.
Taigi, didžiausias suglumimas mane užklumpa tuomet kai regiu atkurtus, interpretuotus ir pritaikytus šiandienos dėvėjimui senosios juvelyrikos dirbinius. Mąstydamas apie senosios juvelyrikos dirbinį aš linkstu jį traktuoti labiau kaip meninį kūrinį ir tokiu būdu lyg atidėti taikomojo daikto reikšmę. P. Ruko atidumas istorijai, kūrybinis jos perkėlimas į šiandieną rodo, kad net labai paprastas, kažkada buvęs tiesiog madingas daiktas, apie kurio estetinę vertę nebuvo reikalo net mąstyti ir kalbėti, bėgant metams ir šimtmečiams tampa vertingu ir labiau menišku nei anksčiau. Vieną vertus, taip laikas juvelyriniams dirbiniams suteikia vertę tarsi kokybiškam išlaikytam vynui; antra vertus, tik meistro prisilietimas prie anuometinės istorijos ir jos perkėlimas į dabartį juvelyriniam dirbiniui suteikia dar didesnę pridėtinę vertę. Tokiu būdu juvelyrika tampa lyg priemonė, akimirksniu leidžianti patirti kelionės laike svaigulį. Geras meistras prakalbina juvelyrinį dirbinį panašiai, lyg vyndarys savo garbingiausius svečius vaišindamas puikiu, išlaikytu, brandžiu vynu, kurio kvapas akimirksniu pasklinda aplinkoje ir įaudrina skonio receptorius. Taigi, nors P. Ruko kuriami juvelyriniai dirbiniai ir yra taikomieji bei atliekantys puošybinę funkciją, tačiau taikomoji dirbinio reikšmė vis labiau nyksta ir vis labiau ryškėja jo istorinė-meninė vertė. Šioje parodoje menas ir istorija kuria tvarų ir harmoningą dialogą.
P. Rukas atveria meno kūrinio prieštaringą būtį, apie kurią yra rašę filosofai Martin’as Heidegger’is (1889 – 1976) ir Hans-Georg’as Gadamer’is (1900–2002), plėtodami klausimą apie meno kūrinio ištaką. Jie abu bandė išskirti tai kas meno kūrinius atskiria nuo daikto, t. y. reikmens funkcijos. Galiausiai savo svarstymuose mąstytojai išgrynino ir taikė dvi sąvokas: meno kaip reikmens ir meno kaip to objekto, kuriame egzistuoja grynasis estetinis pasigėrėjimas. Jie abu priėjo vieningo sprendimo ir pirmenybę teikė grynajai estetikai, negailėdami jai susižavėjimą ženklinančių epitetų.
P. Ruko kūryba taip pat yra angažuota tam tikro prieštaringo dialogo, tačiau jis (dialogas) neutralizuojamas tuo metu, kai kūrėjo gestas išvaduoja juvelyrikos dirbinį kaip daiktą iš reikmens kategorijos ir labiau priartina link estetiniam pasigėrėjimui skirto objekto. Jo kūriniai nėra įstrigę kasdieniuose žmonių sąveikose su daiktais ir tai, mano manymu, daro šią parodą išskirtine!
Pagarbiai
prof. dr. REMIGIJUS VENCKUS
Humanitariniai mokslai, menotyra (03H). Meno istorija (H310)
