Į lietuvių liaudies dailę Petronėlė Gerlikienė atėjo jau būdama garbaus amžiaus, atėjo netikėtai ir trumpam, palikdama ne itin gausų, tačiau kaip reta autentišką kūrybinį palikimą. Spontaniška kūrybos galia, prasiveržusi paskutiniais gyvenimo metais, išsiliejusi į savitą poetiškų vizijų pasaulį, buvo tarsi likimo dovana jai pačiai ir mums visiems. Archaiška jos kūrinių tvirtybė, ramus savo vienintelės tiesos žinojimas, nepaisant jokių įsikišimų iš šalies, atskleidė reto vientisumo asmenybę, sugebėjusią pro kasdienines smulkmenas leisti prasiveržti skaidriam ir sudvasintam gyvenimo visumos vaizdiniui. Pirmapradiškai paprastos yra P. Gerlikienės kilimų ir paveikslų temos, bet pro regimybę čia prasišviečia kito, nekasdieniško ir be galo individualaus pasaulio kontūrai. Tai pati tikroji poezija, kurios esmė – kažkur už žodžių konkretumo. Žiūrint į P. Gerlikienės kūrinius, nejučiom prisimeni S. Riaubą, L. Šepką ir tuos bevardžius ankstesnių epochų liaudies talentus, pro tikrovės paviršių su naivia išmintimi žvelgusius į pačią jos gilumą.
Visa, kas yra aplink mus ir mumyse pačiuose, P. Gerlikienės kūriniuose gula į vieną neįšardomą sluoksnį, niekas nėra atskirtas ryškioje jos regėjimų šviesoje – medis ar paukštis čia žvelgia žmogaus akimis, gamta, kaip ir žmogus, gyvena ir miršta tik laikinai, o laiko akimirka ramiai tolsta į begalybę. Nepaprastas gyvybingumas, kurio P. Gerlikienė turėjo su kaupu, išsilieja laisva, ekspresyvia ir tobula forma; joje nėra nei atsitiktinumo, nei bereikšmės detalės. Meninė nuojauta, neturėjusi smulkmeniško poreikio dailiai išglaistyti, didžiosios ”visai kaip gyvas” apgaulės, diktavo tapytojai gaivališkai stiprią, jausminio impulso valdomą spalvos ir piešinio laisvę, ryškiai atskyrusią dailininkės darbus nuo dažniausiai pasitaikančių liaudies tapybos pavyzdžių.
Ypač stipriai impulsyvi P. Gerlikienės prigimtis prasiveržia 1977-1978 m. tapybos darbuose, jau pažymėtuose dramatiškų nuojautų šėšėliais. Gyvenimo teigimas, ankstesniuose kūriniuose žavėjęs kunkuliuojančia, judria gyvybe, visa ko žydėjimu ir pilnatve („Laivas“, „Šermukšnis“, „Ąžuolas“), prisipildo aštraus, be galo ekspresyviai išreikšto tragizmo, bauginančių lemties ženklų, žvelgiančių sopulingom, nereginčiom akim („Motina“, „Sopulingoji“, „Žiūrėjimas į saulę“).
Pasaulis, kurį Petronėlė Gerlikienė regėjo savo vizijose, jau nebebus papildytas ir pratęstas, bet visada imponuos jausmo stiprumu, vidine laisve, kurioje, matyt, ir slypi tikro kūrybiškumo pradmuo.
Gražina Kliaugienė, „Parodos katalogas“, 1979 m.
Plačiau su Petronėlės Gerlikienės (1905-1979) gyvenimu ir kūryba galima susipažinti albume
„PETRONĖLĖ GERLIKIENĖ. SIUVINĖTI KILIMAI. TAPYBA“
Vilnius 2005
Sudarytojai: Jurgita Gerlikaitė & Darijus Gerlikas
Tekstas: Jurgita Gerlikaitė
Lietuvių ir anglų kalbomis, su spalvotomis iliustracijomis
26,7 x 22 cm, kietas viršelis, 156 p.